Acta Academiae Artium Vilnensis

Straipsnis skirtas Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos (Paguodos) bažnyčios altorinių paveikslų problematikai. Remiantis žodiniais ir vaizdiniais šaltiniais atkuriama šventovę puošusių paveikslų ikonografija, jų buvimo vietos ir aplinkos detalės bažnyčioje, keliamos kai kurių kūrinių likimo, uždarius bažnyčią, prielaidos. Pagrindinis dėmesys šiame tyrime tenka didįjį altorių puošusiam tituliniam Švč. Mergelės Marijos Paguodos (Ramintojos) paveikslui, kurį galima laikyti Vilniaus augustinų puoselėto marijinio kulto ašimi, taip pat sudėtingu ir daugiasluoksniu tapybą, metalo aptaisus ir kitas puošmenas jungiančiu dariniu, įvairias vėlesnes kartotes aprėpiančiu reiškiniu. Vystant Vlado Drėmos įžvalgas, straipsnyje iškelta prielaida, kad Švč. Mergelės Marijos Paguodos atvaizdas, po 1852 m. per- keltas į Vilniaus Šv. Jono bažnyčios Šv. Stanislovo Kostkos koplyčią, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo „padalintas ir padaugintas“. Tapybinė jo dalis kartu su aptaisų fragmentais galimai atiteko Vaidotų (Baltosios Vokės) Šv. apaštalo Pauliaus Atsivertimo bažnyčiai, o likusiems aptaisams ant skydo buvo pritaikytas kitas Hodegetrijos tipo paveikslas. Tyrime, sprendžiant Vlado Drėmos iškeltą klausimą apie Kanuto Rusecko paveiksle Lietuvaitė su verbomis (1847) fiksuotą Aušros Vartų Dievo Motinos atvaizdą, keliama prielaida, kad šios ikonografijos kūrinys iš tiesų buvo didžiajame altoriuje po 1844-ųjų atnaujinimo kaip Paguodos paveikslą uždengiantis atvaizdas.

Tojana Račiūnaitė

Prarastų pavidalų vardai. Vilniaus augustinų bažnyčios altorinių paveikslų ikonografijos aspektai

早期形式名称。维尔纽斯奥古斯丁教堂壁画图像学方面

Straipsnyje sprendžiama XVIII a. antroje pusėje Vilniaus augustinų bažnyčioje pastatyto, vėliau į Vilniaus katedrą, o iš ten – į Naujojo Daugėliškio bažnyčią perkelto vargonų instrumento autorystės byla. Apžvelgus nuo seno turimus duomenis (1861 m. užfiksuotą perstatyto instrumento dispoziciją) ir jais remiantis pasiūlytą Girėno Povilionio interpretaciją, pristatoma ir įvertinama naujai atrastame 1808 m. autentiško instrumento apraše pateikta informacija. Remiantis ja ir Povilionio atradimu Naujojo Daugėliškio vargonų instrumente, Vilniaus augustinų bažnyčios vargonai priskiriami meistro Mikalojaus Jantzono autorystei, drauge išryškinant savitus jų bruožus.

Liudas Jovaiša

Vilniaus augustinų bažnyčios vargonai

维尔纽斯奥古斯丁教堂的壁画

While the cultural phenomenon known as vaporwave is commonly traced back to 2009, its defining characteristics remain a subject of ongoing debate within both popular culture and academic circles. Various perspectives categorize it as a microgenre of electronic music, a meme, an art movement, a critique of capitalism, or even a manifestation of pure aesthetics. As such, vaporwave remains a complex and multifaceted topic for research. In this paper, I explore the influence of post-internet culture on the formation of vaporwave and its aesthetics by analyzing the methods and strategies used to create what is recognized as vaporwave, rather than attempting to label or define it precisely. As a further step in this inquiry, I document an attempt to apply these methods and strategies, resulting in the publication of four music albums. This practice-based approach to analyzing vaporwave through creation and publication helps to better understand some core qualities and aesthetics of this art movement.

Vygintas Orlovas

The Influence of Post-Internet on the Aesthetics of Vaporwave

后互联网对蒸汽波美学的影响

Architekto ir menininko Valdo Ozarinsko meninės veiklos įsibėgėjimo laiką galima pavadinti ir prailginta XX a. pabaiga, Lietuvoje išsitęsusia dar bent dešimtmetį, ir XXI a. slenksčiu. Tuo metu pradėję reikštis kūrėjai įvairiai reflektavo šią transformatyvią amžių sandūrą, žymėjusią modernybės utopijų pabaigą ir naujus šiuolaikybės iššūkius. Straipsnyje siekiama apibrėžti kritinę, analitinę Ozarinsko erdvinės meno praktikos prieigą, išryškinti jo šiuolaikinio meno projektams būdingas raiškos priemones ir vaizdinius, perteikiančius modernistinių utopijų blyksnius ir jų pabaigos efektus, bei su tuo susijusias prieštaras, jas traktuojant kaip menininko santykio su ribiniu laikmečiu ambivalentiškumą.

Lolita Jablonskienė

Prieštaringumas: Valdo Ozarinsko kūryba

对抗性：瓦尔多·奥扎林斯卡的创作

„Amžiaus“ sąvoka, vartojama istoriniam laikui nusakyti, yra dvilypė: ji reiškia ir žmogaus gyvenimo trukmę, ir žmonių kolektyvo laiko atkarpą. Taigi ji žymi dviejų skirtingų laiko sampratų kontaminaciją: į bendruomenės laiką žvelgiama iš individualios egzistencijos perspektyvos. Siekiant parodyti tokios kontaminacijos prasminį efektą, straipsnyje aprašoma skirtingų laiko konceptų istorija: kokiu būdu istorinio laiko idėja, formuota greta fizikinio (gamtamokslinio) laiko, ilgus šimtmečius buvo veikiama mitinio (religinio) laiko supratimo. Šitaip istorinis-socialinis laikas buvo priartintas prie mitiškai suprantamo gamtos-kosmoso laiko. Viena iš tokio sumitinimo formų – istorinio laiko periodų („amžių“) analogija su žmogaus kaip bio- loginės būtybės gyvenimu, sudarytu iš statiškų amžiaus būvių sekos: vaikystė, jaunystė, branda, senatvė. Tęsdami Roland’o Barthes’o modernybės mitų idėją, vadiname tai moderniųjų laikų mitu, arba ideologema: istorinis laikas sumitinamas jį natūralizuojant, biologizuojant, o kartu atimant iš jo atsitiktinumo, nebūtinumo matmenį, taip pat valingo jo keitimo galimybę. Siekdami pagrįsti savo teiginį, pristatome Vakarų mąstyme funkcionavusias žmogaus amžiaus teorijas, iš kurių matyti, kad žmogaus gyvenimo periodai buvo nuolat suvokiami per analogiją su gamtos laiku arba biologiniais dėsniais. Taip pat analizuojame, kaip amžiaus vaizdiniai reiškėsi tapyboje, ypač keliuose mįslinguose Tiziano paveiksluose. Tizianas ne tik kūrė mitines alegorijas, kuriose žmogaus amžiai funkcionuoja kaip idealūs tipai. Jo originalumas tas, kad vienoje iš alegorijų skirtingus amžius įkūnijančios generacijos susiejamos su visai kitokia laiko samprata – sudėtiniu trilypiu sielos (sąmonės) laiku, sudarytu iš dabarties, praeities ir ateities. Tokia sąsaja leidžia santykį tarp skirtingų kartų pamatyti ne kaip linijinę biologinę seką, o kaip sudėtinę sąveiką, analogišką sąveikai tarp dabarties ir praeities bei ateities, į kurias dabartis atsižvelgia. Toks laiko supratimas, palyginti su mitologizuotos gamtos idealių nesusisiejančių būvių laiku, pranašesnis tuo, kad jis įgalina dinamiką: žmogaus amžiai arba skirtingos kartos sąveikauja viena su kita taip, kaip sąmonės suvokimo būviai veikia vieni kitus pereidami vieni į kitus. Tai leidžia išvengti ideologinio pavojaus, kai istorinis laikas sumitinamas jį natūralizuojant, o visuomenė suvokiama kaip gamtinis darinys.

Nijolė Keršytė

Amžius – istorinio laiko natūralizavimas

年龄——历史时间的自然化

Lietuvos gamtovaizdžio fotografijos archyvuose ir net kolektyvinės atminties rezervuaruose vyrauja romantizuota, sakralizuota, mitologizuota, universalizuota ir estetizuota vaizdinija. Rodos, net pasaulio pabaigos artėjimas negalėtų numalšinti fotografija reiškiamos topofilijos. Stebina fotografų pasyvus požiūris į gamtinės aplinkos kaitą, jos nykimą ir egzistencines grėsmes. Straipsnyje analizuojama XX a. antrosios pusės – XXI a. pirmosios pusės gamtinio kraštovaizdžio fotografija. Ieškoma priežasčių, kurios lėmė estetizuoto peizažo tradicijos dominavimą Lietuvos fotografijos mene sovietmečiu ir kodėl tai vyksta iki šiol, keliamas klausimas, ar kraštovaizdžio fotografija pajėgi reaguoti į antropoceno padarinius ir generuoti ekologinį sąmoningumą bei aktyvizmą. Fotografijų estetika analizuojama pasitelkus antropoceno vizualizavimo teorijas, ideologinis diskursas aptariamas aplinkosaugos teisės raidos ir ekologinės situacijos kontekste.

Margarita Matulytė

Lietuvos gamtovaizdžio fotografija antropoceno epochoje: ideologiniai ir estetiniai aspektai

立陶宛自然景观在人类世时代的摄影：意识形态与美学视角

Žmogaus gyvenimo apmąstymas – svarbi tema Baroko dailėje. Straipsnyje aptariamas gyvybės medžio simbolis žmogaus gyvenimo, amžiaus, būties tikslo aspektais, skirtingais asmens raidos etapais ir esminiais jų lūžiais. Straipsnyje analizuojamas Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio sumanytas ir Nyderlandų graverio Theodooro Galle’o išraižytas grafikos lakštas – ARBOR HUMANAE VITAE (Žmogaus gyvenimo medis), kuriame išryškinami esminiai žmogaus gyvenimo tarpsniai: gimimas, gyvenimas, mirtis, laidotuvės ir atminimo įamžinimas. Šie esminiai lūžio taškai formuoja žmogaus gyvenimo teatrą, kuris apmąstomas per gyvybės medžio simboliką.

Jolita Liškevičienė

Pasirinkimai amžinybės akivaizdoje pagal Radvilos Našlaitėlio raižinį Žmogaus gyvenimo medis

《拉德维拉斯·纳什莱提斯之<人类生命之树>中的永恒选择》

Straipsnyje tyrinėjama (ne)valingos tylos raiška humanistinėje prancūzų fotografijoje, išskiriant Izraelio Bidermano (Izio) kūrybos atvejį. Po Antrojo pasaulinio karo Prancūzijoje dominavusi fotografija formavo šalies įvaizdį ir kolektyvinį tapatumą, nukreipdama žvilgsnį į dabarties realijas ir kasdienybę, o karo išgyvenimus ir trauminę patirtį išstumdama. Gyvenant valingos tylos visuomenėje, fotografų estetinė raiška kalbėjo apie nebūties meditaciją ir maskavo atminties stoką. Vis dėlto humanistinės fotografijos atstovai nevalingai suteikė estetinę raišką tylai, kuri slypi pačioje fotografijos kalboje. Darbe teigiama, kad humanistinės fotografijos estetika liudija nevalingos tylos egzistavimą, kuris gali būti matomas tik tada, kai analizuojamas iš įtarumo hermeneutikos perspektyvos. Bidermano kūrybos atvejo analizė atskleidžia tylos raišką, kurioje juntamas sudėtingas ryšys su praeitimi. Analizė leidžia praplėsti humanistinės fotografijos suvokimo ribas ir kritinį lauko vertinimą.

Publication Information	Publisher: Vilniaus dailes akademijos leidykla，Publishing cycle: ，Journal Type: journal，Open Access Journals: No
Basic data	Year of publication: 2019，Proportion of original research papers: 0.00%，Self Citation Rate:N.A.， Gold OA Rate: 0.00%

Acta Academiae Artium Vilnensis

Journal Citation Format

A journal article with 1 author

A journal article with 2 authors

A journal article with 3 authors

A journal article with 5 or more authors

Books Citation Format

Thesis Citation Format

Web sites Citation Format

Patent Citation Format

Staying up late manually editing references? ivySCI automatically matches journals and helps you generate references with a single click.

Share Submission Experience

Prarastų pavidalų vardai. Vilniaus augustinų bažnyčios altorinių paveikslų ikonografijos aspektai

Vilniaus augustinų bažnyčios vargonai

The Influence of Post-Internet on the Aesthetics of Vaporwave

Prieštaringumas: Valdo Ozarinsko kūryba

Amžius – istorinio laiko natūralizavimas

Amžius – istorinio laiko natūralizavimas

Lietuvos gamtovaizdžio fotografija antropoceno epochoje: ideologiniai ir estetiniai aspektai

Pasirinkimai amžinybės akivaizdoje pagal Radvilos Našlaitėlio raižinį Žmogaus gyvenimo medis

Prieštaringumas: Valdo Ozarinsko kūryba

Atmintis, kurios nebuvo: (ne)valingos tylos raiška prancūzų humanistinėje fotografijoje. Izraelio Bidermano (Izio) atvejis

ISSN	1392-0316, 2783-6843
h-index	2